LAŠELIS TYRAS. Ievos Dambrauskaitės poema, liudijanti kas buvo Elena Spirgevičiūtė

Ar daug prasmės pasaulyje šiame teturi Lašelis tyras rytmečio rasos? Toks mažas, silpnas – jį ne visi įžiūri, O tuo labiau neįžvelgia jame jokios naudos. Maža, trapi, nuo pirmo žingsnio, Pirmosios saulės ir šviesos, Neaplenkta sunkumų, nors mažai kas žino, Elena kapstės iš ligos. Mergaitė netikėtai, bet pasveiko, Stebuklą nemažai paskatino šeima – Daug meilės, šilumos, tikėjimo ir laiko, Jai perduota tėvelių buvo jau tada. Kuklumas, tikėjimas, tyrumas ir dora Lyg žvaigždės kelrodės gyvenimo jai buvo. Veidelis jos, spindėdavęs vidine šviesuma, Išduodavo nepaprastą mergaitės šios gerumą. Vėliau atėjo karas, daug dorų žmonių, Nuo neišprususių tamsuolių kulkos krito, Kiti išseko, kęsdami rūsiuos kalėjimų tamsių Ar buvo ištremti į tolius pražūtingus. Elena su šeima tvirtai, kad ir kaip sunku bebuvo, Žingsniavo karo talžomu keliu. Mokyklą baigė, bet dirbti jai beveik nekliuvo – Vis karas trukdė siekt savų tikslų. Taip, daug sunkumų tuo laikotarpiu įveikti teko, Bet, rodės, visa, kas blogiausia – praeity. Ir vis dėl to tą tamsią sausio naktį viskas dar labiau aptemo, Kai pasigirdo beldimas į Spirgevičių duris. Neva policininkai, girti, apsiginklavę, Keturi smurtininkai į namą buvo įleisti. Nelaimėlės šeimos maistu pasigardžiavę, Brangiausius daiktus ėmė krautis gėdos jie nejausdami. Tada tie apsiblausę, bedvasiai, bejausmiai jų veidai Link moterų – tyrų, greitėjančiu tempu vis plakančių širdžių – pakrypo. Pirma auka – Elenos motinos sesuo. Šaltai, Be jokios malonės paleistos žudiko kulkos krito. Po jos, išbandymas Elenai teko; Galėjo rinktis: gyvent toliau ar mirt. Gyvenimo menkumą pasidavus Elena suprato Ir rinkosi garbingai amžiams ji užmigt. Jos noras likti tyrai, šventai, nepaliestai Kur kas didesnis nei jų siekiai. Ir kritus kulkos pakirstai, Pasaulį šį paliko jos dvasia kilniai. Tiek daug prasmės pasaulyje šiame Rasos lašelis tyras turi. Palaimintas žmogus, kurio širdis tikra Ir kurioje Baltasis angelas sau tupi.